Это произошло много лет назад в один горячий летний день. Мне нужно было сделать две покупки в продовольственном магазине. В те дни я был частым
посетителем супермаркета, потому что, не имея достаточно денег, не мог позволить себе за один раз отовариться на целую неделю. 
Дело в том, что всего за несколько месяцев до этого после продолжительной болезни умерла моя молодая супруга. Страховки не было. Только море расходов и гора 
етов. Я был занят на работе неполный день, и моих заработков едва хватало на то, чтобы накормить двоих детишек. Дела обстояли плохо — по-настоящему плохо. 
Так вот, это случилось в тот день, когда я с тяжелым сердцем и четырьмя долларами в кармане отправился в супермаркет за галлоном молока и буханкой хлеба. Дети 
были голодны, и мне необходимо было купить им что-нибудь поесть. Когда я остановился на красный свет светофора, то справа от себя заметил на обочине 
молодого мужчину, молодую женщину и ребенка. Полуденное солнце безжалостно опаляло их жгучими лучами. Мужчина держал картонку, на которой было написано: «Согласны работать за еду». 
Женщина стояла рядом с ним. Она пристально вглядывалась в автомобили, которые останавливались на красный свет светофора. Ребенок в возрасте примерно двух лет 
сидел на траве и играл с однорукой куклой. Все это я заметил за тридцать секунд, пока красный свет не поменялся на зеленый. 
Мне очень захотелось дать им несколько долларов, но если бы я это сделал, у меня не осталось бы денег на молоко и хлеб. Четырех долларов только на это и хватало. 
Когда загорелся зеленый свет, я в последний раз взглянул на троицу и торопливо тронулся с места с двояким чувством вины (потому, что не помог им) и отчаяния 
(от того, что у меня было слишком мало денег для того, чтобы поделиться с ними). 
По дороге я никак не мог избавиться от образа трех людей, который застрял у меня в сознании. Печальные глаза молодого человека и его семьи не давали мне покоя 
почти целую милю. Больше я не мог этого вынести. Я чувствовал их боль и должен был что-то сделать. Я развернулся и поехал назад — туда, где я видел их. 
Я вплотную подъехал к ним и протянул мужчине два из моих четырех долларов. Когда он благодарил меня, в его глазах появились слезы. Я улыбнулся и продолжил 
путь к супермаркету. Я подумал, что, вероятнее всего, в продаже будет и хлеб, и молоко. А что, если я куплю только хлеб или только молоко? Ладно, так и сделаю. 
Я заехал на стоянку, продолжая думать о случившемся. Настроение улучшилось от осознания правильности моего поступка. Когда я выходил из машины, то на чем-то 
поскользнулся. Это была двадцатидолларовая банкнота, которая лежала на асфальте. Я никак не мог в это поверить. Осмотревшись, я с трепетом поднял 
купюру, вошел в магазин и купил не только хлеб и молоко, но еще и массу других вещей, которые были мне очень нужны. 
Я навсегда запомнил этот случай. Он напоминал мне, что мир — это странное и загадочное творение. Он подтверждал мою веру. в то, что Вселенная неистощима. 
Я отдал два доллара, а взамен получил двадцать. На обратном пути я проехал рядом с голодной семьей и поделился с ними еще пятью долларами. 
Это только один из множества случаев, которые происходили в моей жизни.
Складывается впечатление, что чем больше мы отдаем, тем больше получаем взамен. Вероятно, это один из тех универсальных законов, которые гласят: «Если вы хотите обрести, сначала должны отдать».

СИЛА ОТДАЧИ
Джон Хэрричаран

Vieną kartą… Seniai labai seniai, buvo sala, kurioje gyveno visų žmonių jausmai ir vertybės: džiaugsmas, liūdesys, pažinimas ir visi kiti
jausmai. Kartu su jais gyveno ir meilė.
Vieną gražią dieną jausmai sužinojo, kad ši sala netrukus nuskęs. Taigi visi susėdo į savo laivus ir apleido salą. Tiktai meilė laukė iki
paskutinės minutės. Kai sala jau pradėjo skęsti, meilė ėmė šauktis pagalbos.
Prabangiu laivu pro šalį plaukė turtingumas ir meilė jo paklausė: “Turtingume, ar negalėtum manęs pasiimt su savimi?”
“Negaliu, savo laive turiu daug aukso ir sidabro, čia tau vietos nėra!”
Tada meilė ėmė prašyti išdidumo, kuris savo įspūdingu laivu plaukė pro šalį:
“Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?” “Meile, negaliu tavęs paimti,- atsakė išdidumas,- čia viskas taip
tobula. Bijau, kad sugadinsi mano laivą.
Dabar meilė kreipėsi į liūdesį, kuris kaip tik vienas pro šali ėjo:
“Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi”
“O, meile, – atsakė liūdesys,- man taip liūdna, kad turiu likti vienas.”
Pro salą keliavo ir džiaugsmas, bet jis buvo toks patenkintas, kad net negirdėjo, kai meilė jį šaukė.
Staiga pasigirdo balsas: “Ateik, meile, aš paimsiu tave su savimi,- meilę užkalbino kažkoks senelis. Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad
pamiršo paklausti senelio vardo.
Kai jie pasiekė žemę, senelis nukeliavo tolyn. Meilė suprato kokia dėkinga jam turi buti ir todėl paklausė pažinimo:
“Pažinime, gal galėtum pasakyti, kas man padėjo?”
“Tai buvo laikas , – atsake pažinimas.”
“Laikas?- nustebo meilė,- kodėl jis man padėjo?”
Pažinimas išmintingai pasakė: “Nes tiktai laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra meilė.”

Saltinis: www.mintys.lt 

Lachoroje, juvelyrų mieste, gyveno vienas profesionalus kišenvagis. Vieną kartą jis pastebėjo, kad kažkoks žmogus nusipirko nuostabų deimantą, apie kurį jis svajojo ilgus metus.
Tą deimantą jis privalėjo gauti. Kišenvagis ėmė sekti tą žmogų. Kai šis įsigijo bilietą į traukinį iki Madraso, vagis taip pat nusipirko bilietą iki Madraso.
Jie važiavo viename kupe. Kai deimanto savininkas išėjo į tualetą, kišenvagis išnaršė visą kupe. Kai žmogus užmigo, vagis tęsė paieškas, bet nieko nerado.
Pagaliau traukinys atvyko į Madrasą, deimantą pirkęs žmogus ėjo peronu. Tuo metu kišenvagis priėjo prie jo.
- Atsiprašau, pone, - pasakė jis. - Aš profesionalus vagis. Išbandžiau viską, bet negalėjau rasti jūsųs deimanto.
Jūs atvykote, kur jums reikėjo ir aš jums daugiau nebetrukdysiu. Bet aš tiesiog negaliu nepaklausti: kur jūs paslėpėte deimantą?
Žmogus atsakė:
- Aš mačiau, kad tu stebi, kaip aš perku deimantą. Kai įlipai į traukinį, supratau, kad tu medžioji jį.
Aš pamaniau, kad tu gudrus vaikis ir iš pradžių negalėjau sugalvoti, kur paslėpti deimantą taip, kad tu nesugebėtum jo rasti. Ir galų gale aš paslėpiau jį tavo kišenėje.

Deimantas, kurio ieškai tu, yra šalia – arčiau, negu tavo kvėpavimas. Bet tu kratai Budos kišenes. Iškratyk viską iš savo proto kišenių. Ieškok ten, kur nėra atstumų ir nereikia nieko daryti. Bet tau tai perdaug lengva.

Saltinis:http://lev.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=642:priti-qdeimantas-budos-kienjeq&catid=945:pritchi-pamokantys-pasakojimai&Itemid=79&lang=lt 

Kartą senasis indėnas atskleidė savo anūkui gyvenimo tiesą.
- Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas simbolizuoja blogį – pavydą, gailestį sau, egoizmą, ambicijas, melą...
Kitas vilkas – gėrio simbolis – taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė...
Mažasis indėnas, sujaudintas senelio žodžių, akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
- O kuris vilkas laimi kovą?
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir atsakė:
- Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.
Saltinis: http://www.psyfactor.lt/straipsnis_28.html 

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas.
Jis grojo 6-ias Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių,
dauguma iš jų į darbą.

Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms
sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis
atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė
didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo
priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin.
Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję valandėlei”. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus
į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas
nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell .
Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio
grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizaqvo Washington post” kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą,
skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste?
Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų
kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?

Saltinis: http://www.juokis.com/2009/02/04/neskubekime-gyventi/#more-4223

Atejes i auditorija skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidejo ant stalo stiklaini ir pridejo i ji dideliu akmeniu.
Po to klausia studentu - ar stiklainis pilnas? Sie patvirtino. Tada profesorius issieme is krepsio skardine nuo kavos, pilna smulkiu akmeneliu
ir supyle juos i stiklaini. Akmenukai graziai uzpilde tarpus tarp dideliu akmenu. 
Profesorius vel paklause studentu ar stiklainis pilnas ir sie juokdamiesi jam pritare.

Tada profesorius issitrauke is kisenes maiseli smelio ir supyle ji i stiklaini.
Smelio kruopeles subiro i pacius maziausius plyselius tarp akmenu visiskai uzpildydamas stiklaini.

Ir vel profesorius paklause studentu ar dabar stiklainis pilnas. Ir sie vel atsake - taip.

Tada profesorius paeme nuo stalo du puodelius kavos ir supyle juos i stiklaini.

Kava subego ir susigere. Studentai nusijuoke.

-Taigi, - tare profesorius, dabar isivaizduokite, kad sis stiklainis yra jusu gyvenimas.
Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jusu gyvenimo dalykus:

seima, vaikus, draugus, mylimaji, sveikata, darba.

Net jei visa kita dingtu, jie vis tiek liktu jums svarbus ir suteiktu jusu gyvenimui prasme.

Smulkus akmeneliai yra antraeiliai, maziau svarbus dalykai: automobilis, butas, studijos.

Smelis simbolizuoja visai nesvarbius, nereiksmingus dalykus, netgi lekstus dalykus.

Ir jeigu jus is pradziu pilsite smeli, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmeneliams.
Skirkite daugiau demesio svarbiems dalykams Raskite laiko savo vaikams.

Rupinkites savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namu ruosai, ir vakareliams, ir kitkam ...
Rupinkites pirmiausia didziausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, 
nusistatykite teisingus priorotetus, o visa kita - tai tik smelis. 

Vienas is studentu pakele ranka ir paklause, ka reiskia tie du puodeliai kavos.

Profesorius nusisypsojo ir atsake: Dziaugiuosi, kad paklausete.

Tai reiskia, kad NESVARBU KOKS PILNAS JUSU GYVENIMAS BUTU,

PORAI PUODELIU KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURETU ATSIRASTI  LAIKO ! 

Saltinis:nezinomas.